Atėjo vaiduoklis ir sako man:
– Ak!
Atsiimkite savo akmenį
bent mėnesienos naktį,
geriau, kada vėjas šluoja,
negu – sargas už algą,
atsiimkite savo šlovę
bent prieš saulėtekį žalsvą,
plaukioju aš kaip karklas,
kaip karklas miglom bekraštėmis,
mano vardu bent kartą
neloškit nei žodžiais, nei šaškėmis,
leiskite tirpti, lapoti,
man –
medžiai, vėjai, apuokai,
jums gi –
niekas neatmatuota,
ir esat gyvi tik tuo.
Mano naktys,
mano ošimas.
Jūsų dienos,
jūsų lošimas.
