Senmergė

Danguj dega žvaigždė Venera.
"Meilė tartum mirtis stipri".
(Saliamonas, Petrarca, Baudelaire'as.)
O man - trisdešimt ketveri.

Koks dangus pavasarį blaivas!
Naktimis - lakštutė solistė.
Su tarnaite eina kareivis
Ir studentas - su gimnaziste.

Parke visos poros apanka,
Vaikšto neregės ir neregiai.
Meilės medų nuo lūpų renka
Mėnesienoje - kaip drugiai.

Aš - viena. O, žvaigždėtos ietys,
Nužudykit ilgesį mano!
Ach, reikėjo man ištekėti
Nors už to nuplikusio senio.

Rankos glamžo suknios dirželį.
Pasikart - labai negražu.
Gal mašininke baigti amželį
Ir su pensija mirt pamažu?

Mylimiems ant dangiško kelio
Vis daugiau naktis saulių prižeria.
Rytoj gausiu ciano kalio,
Reiks nueit pas brolį provizorių.

Tyliai krinta

Tyliai krinta baltos snaigės,
Žemę padengia baltai.
Kas tau sakė, žiema baigias -
Ji prasideda tiktai,
Ji prasideda tiktai.
Šąla kojos, šąla ausys,
Ledo tiltus šaltis tiesia.
Jau senieji metai baigias,
O naujus sutiksit dviese;
Jau senieji metai baigias,
O naujus sutiksit dviese.
Taurėse putos šampanas,
Ir ant eglių degs žvakes.
Baisiai galia, bet šiais metais
Tai dar neliečia manęs;
Tai dar neliečia manęs;
Tai dar neliečia manęs.
Tyliai krinta baltos snaigės,
Žemę padengia baltai.

Vidurnakčio svečias

Atėjo vaiduoklis ir sako man:
– Ak!
Atsiimkite savo akmenį
bent mėnesienos naktį,

geriau, kada vėjas šluoja,
negu – sargas už algą,
atsiimkite savo šlovę
bent prieš saulėtekį žalsvą,

plaukioju aš kaip karklas,
kaip karklas miglom bekraštėmis,
mano vardu bent kartą
neloškit nei žodžiais, nei šaškėmis,

leiskite tirpti, lapoti,
man –
medžiai, vėjai, apuokai,
jums gi –
niekas neatmatuota,
ir esat gyvi tik tuo.

Mano naktys,
mano ošimas.
Jūsų dienos,
jūsų lošimas.

Apie nemirtingumą

Kai medyje koks nors paukštelis gieda
ar bendradarbės kaklas tau gražus, –
poete, negi prieš kartas ne gėda,
jei visa tai be pėdsako pražus?

Tad virpančia ranka stveri tu plunksną
ir perdžiūvusiu gomuriu rašai:
„Brangioji, pastovėkime paunksmėj,
kur paukščių trelės varva it lašai!..“

Po to atlėgusia širdim jau vaikštai.
Kolegė teka – apmaudas ne toks.
Ir tas paukštuitis gali jau nugaišti:
nuo šiol jisai poezijoje suoks.

Bet atsargiau žiūri į savo vargą,
kai perskaitai po metų žurnale:
„O ką? Ir šiemet paukščių trelės varva,
Ir mums, brangioji, čia stovėt valia!“

O greit pasijunti visai nejaukiai,
nes atsiranda dainių kietesnių:
„Tos paukštės trelės nevarva, o žliaugia!
Stovėsim šičia, ir jokių velnių!!“

Jūreiviška

Mūsų namai -
Po kepurėm.
Mūsų keliai -
Po dangum.
Na tai kas,
Kad mes nieko
Neturim,
Kad mūsų keliai -
Po dangum...

Dangum, dangum,
Jūreivio keliai -
Po dangum.
Dangum, dangum,
Jūreivio keliai -
Po dangum.

Meilę praradę
Kur uoste,
Širdį gesinam
Taure.
Mes mokam
Dainom pasiguosti
Triukšmingam bare
Vakare.

Taure, taure
Triukšmingam
Bare vakare.
Taure, taure
Triukšmingam
Bare vakare.

Apie blaškomą
Laivą
Kaip skiedrą.
Apie laukiančias
Tavo akis,
Apie klykiančią
Liūdną žuvėdrą
Mūsų daina apsakys.

Daina, daina
Jūreivio daina
Apsakys.
Daina, daina,
Jūreivio daina
Apsakys.

Mūsų namai -
Po kepurėm.
Mūsu keliai -
Po dangum.
Na tai kas,
Kad mes nieko
Neturim,
Kad mūsų keliai
Po dangum.

Dangum, dangum,
Jūreivio keliai -
Po dangum.
Dangum, dangum,
Jūreivio keliai -
Po dangum.

Suraski tą žvaigždelę

Guliu po rudenio dangum žvaigždėtu,
Krūtinę žaizdos degina ugnim.
Greit pasaka melsvų akių mylėtų
Išblės kaip sapnas su manim.

Gal tu šiąnakt mąstai, pravėrus langą?
Surask tą patį žiburį dangaus.
Žiūrėsi tu, žiūrėsiu aš padangėn
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.

Ir taip iš tolo žvilgsniai susitiktų
Ties ta žvaigžde, šviesiąja aušrine…
Tik neliūdėk, tvirtesnė pasilik tu,
Laikyk vis vien kovojančiu mane.

O priešai krinta, kryžiais pasilieka –
Vis ant kalnelių stoja pakeliais…
Ir ateity – per mano kapą niekad,
Jie niekad niekad nepraeis!

Tik švilpia kulkos, tik ašuotės smilgos,
Tik šaltas vėjas ūžia apkasais,
Draugai atakon siūbtels neužilgo…
O kaip norėčiau kilti su visais!

Laimingai jums, laimingo, broliai, kelio!
Širdis tuksena vis lėčiau, lėčiau…
O tu, miela, suraski tą žvaigždelę,
Kurią šiąnakt užgesdamas mačiau…