2025 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

IŠ PASTABŲ IR KOMENTARŲ VIENO ARČIBALDO BIOGRAFIJAI


Gaudynės

Lapai lapkrityje krinta
lapai lapkrityje krinta
mus vejoja minotaurai
po prakeiktą labirintą
o šermukšniai mus aprauda
tarsi mūsų jau nebūtų
tarsi mes jau sudraskyti
plikagalvių minotaurų

tra lia lia dainuoji vienas
smuikas pritaria tau tyliai
o kodėl tu nusivylei
ak kodėl tu nusivylei

naktimis kliuvai už slenksčių
su šikšnosparniais klajojai
savo driskaną šešėlį
su žvake po sodą gaudei
o sugautas minotaurų
tu dabar guli ant žemės
ir ištroškę juodos gerklės
tavo juodą kraują geria
tavo juodą krau.ją geria

tra lia lia mergaitė verkia
apkabinus mano kaklą
dykumos smėly raudonam
ryškiame dangaus smėly

tra lia lia dainuoji vienas
bet nei smuiko pritarimo
bet nei smuiko pritarimo
tik šaižus švilpynės balsas

palikai spynas be raktų
palikai duris be vyrių
palikai be sielos veidą
negerai bet palikai
kaip gandrai praskrieja vėjai
aštrūs trikampiai pietuosna
minotaurui vienas šuolis
vienas žingsnis minotaurui


Lūpinė armonikėlė

Lūpinė armonikėlė
taip liūdnai šią naktį aidi
žydi mėnesio jurginas
negera rudens šviesa
tarp griuvėsių sėdi vaikas
savo kojas apkabinęs
lūpinė armonikėlė
graudžiai griežia naktyje

kaip baisu išeit iš proto
kaip baisu išeit iš proto
tarsi sodai žydi skruostai
akyse jokios šviesos
slinkdami per tuščią gatvę
net šešėliai susidrumsčia
suka margą karuselę
mums nežinoma jėga

taip ant žemės atsigultum
ant šaligatvio plytelių
ir gyvenimas prabėgtų
tarsi sapnas prieš akis
lyg žmogus iš parduotuvės
iš tavęs siela išeitų
iš tavęs siela išeitų
pro siauras akių duris

lūpinė armonikėlė
verkia tyliai ilgesingai
vienišas statybų kranas
pats gražiausias švyturys
tarp griuvėsių sėdi vaikas
savo kojas apkabinęs
sėdi vaikas tarp griuvėsių
apkabinęs ramentus

kaip baisu išeit iš proto
kaip gražiai pasviręs gluosnis
šitą gluosnį apkabinęs
dar kažką šiaip taip mąstau
lūpinė armonikėlė
ilgesingai tyliai aidi
tyliai tyliai ilgesingai
byra smulkūs pinigai


Chimeros

Kai iš veidrodžio išnyra
dvi pakvaišusios chimeros
kaip šermukšnis nudraskytas
aš matau kad aš miriau
nusibrauk nuo veido dulkes
tu nevykęs Arčibaldai
atsigulk į plačią lovą
apibrizgusiais kutais

ak kaip dailiai dega žvakės
koks šešėlis išraiškingas
ištrupėjusioje sienoj
tavo profilis žavus
pasimetę giminaičiai
nebežino ką daryti
tai košmaras pagalvoju
bet chimeros dar greta

o kaip sukas velnio ratas
mirga žydintys kaštonai
iš aukštai toli matyti
o manęs jau nebėra
nebylus kuklus paminklas
„Arčibaldas“ užrašyta
per miestelį skrieja rogės
su varpeliais parištais

dvi pakvaišusios chimeros
vis akių neatitraukia
du girtuokliai ant suolelio
geria vyną už mane
naktimis sapnuojuos žmonai
droviai stovintis ant slenksčio
droviai vėjyje banguoja
išeiginiai marškiniai

skrieja rogės per miestelį
tyliai rieda katafalkas
Arčibaldai Arčibaldai
kokia apmaudi mirtis
štai brendi per sraunią tėkmę
ir sublyksi laikrodėlis
dvi pakvaišusios chimeros
pasižiūri į akis


Kalėdų eglutė

Ant kalėdinės eglutės
supas raibosios gegutės
nežinia ką jos kukuoja
nežinia ką iškukuos
šakomis keliauja voras
nuo žvakučių vaškas laša
tyška vaškas ant stalelio
su vokais neatplėštais

pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
stebuklingą vėrinėlį
Arčibaldo vaizdinių
kaip per ledą lekia pelės
kaip klastingai žybsi akys
o už lango mėnuo dega
rūksta kraterių anga

į mane pro lango plyšį
žvelgia dulkinas praeivis
ir per telefono kriauklę
gaudžiant jūrą išgirstu
pasigirsta moters juokas
bet staiga garsai nutyla
ir iš radijo antenos
kalas pamažu kulka

pakabinkit ant eglutės
neramios tylos girliandą
sprangią naikintuvų tylą
užrakintą po žeme
štai nuo antkapių pakyla
tarsi sielos baltos varnos
kyla rankos atsigniaužę
jau apaugusios žieve

ant tų rankų krenta sniegas
pelenų šviesumo sniegas
šaltas sniegas kuris byra
iš akiduobių tuščių
pakabinkit pakabinkit
ant kalėdinės eglutės
baltą baltą nosinaitę
nusišluostyti akims


Žvanginimas rakteliu

Tu kartodavai kadaise
tu kartodavai kadaise
kad gyvenimas tuštybė
o mirtis tai pilnatis
kad kai nerimas apninka
įninki į sapnininką
kad pasaulis sukas dailiai
pagal kvailio dūdeles

sėdi moterys po medžiais
sėdi moterys ir mezga
mezga chaki pirštinaites
mezga pilkus megztinius
o liekna mergaitė šoka
o aukšti vargonai groja
o žemiausią bosą groja
krematoriumo vamzdžiu

o nakčia rakteliai skamba
o nakčia grandinės skamba
kokį skambesį vėlyvą
tu tėvynėje girdi
Dieve moterį mylėčiau
glamonėčiau jos krūtinę
su revolveriu užanty
pas mane ateina ji

krenta lapai pajuodiję
ant šaligatvių balotų
lyg sunkus paklodžių kvapas
kyla rudenio garai

o nevykėlių vienatve
tu už slibinus didesnė
visos sibirų platybės
tilptų tavo gerklėje

popieriniai lėktuvėliai
kur nakčia pro langą leidau
pamažu į žolę krenta
aš drauge su jais krentu

o skambėjime monetų
gerti vyną gerti vyną
tobula žavi paguoda
tyliai supas žiburys
o paskui šviesa užgęsta
pasišviesdamas degtukais
labirinto angą radęs
ją lėtai užrakinu


Neįmanomo siekimas

Nužydėjusiame klony
nužydėjusiame klony
kur rudens šviesa vilioja
ak kaip skauda susapnuot
trankiai bilsteli vagonai
privažiuoja du furgonai
ir išlipusiai madonai
savo ranką duodi tu

kaspinėlį draiko vėjas
širdį veriantis borėjas
tupi medžiuose būrėjos
moja geležies sparnais
neįmanomo siekimas
paukštis vaikščioja užkimęs
ant drabužio dryžos žymės
subrūkšniuotos amžinai

gal tik iš pradžių atrodo
kad baisu išeit iš proto
štai lengva rankutė rodo
tolumon ten taip skaistu
rieda pylimu kometos
nuo žibintų traška ledas
ir į kitą krantą vedas
ir laimingas bėgi tu

kokios žalios eglių šakos
kaip aistringai akys šnekas
ir sužvilgęs žvilgsnio lakas
spindi sklidinas vilties
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

nuo šaligatvio gruoblėto
varnos keliasi iš lėto
ir juoda spalva velveto
išsilieja ant širdies

susidėsto kortų širdys
lieka paskutinis kirtis
karamelėje ištirpus
mano mylinti širdis

virš vagono švilpia rimbas
smilkiny sutvilksi rimas
neįmanomo siekimas
ilgo sapno patirtis


Įsimylėjėlių sūpuoklės

Tarp baltų raudonų medžių
tarp baltų raudonų medžių
skrieja užmirštos sūpuoklės
plaikstos peleno plaukai
tai klajoja mūsų dvasios
nepasotinti fantomai
o ant kryžiaus mėnesienoj
tu iš apmaudo verki

nes lelijos jau nuvyto
nužydėjo tavo dienos
graudų svaigulį pamiršęs
tarp šešių lentų guli
tavo sujauktą gyvybę
balų paukščiai apraudojo
stovi motina ties kojom
stovi tėvas prie galvos

nuo šermukšnių byra šerkšnas
byra dulkės nuo sūpuoklių
byra dulkės iš knygelių
kurias mėgdavai vartyt
fotografijos nervingai
pasityčiodamos šypso
tarsi senis su ramentais
vaikšto varnas krūtine

neša vėjas vainikėlį
neša vėjas vainikėlį
viršum miesto gatvių neša
pakabina ant šakos
sako nerimas praeina
sako apmaudas praeina
ilgesys praeina sako
bet mirtis jau nepraeis

Arčibaldai Arčibaldai
tu nekaltas nes laimingas
„ūžia vėjas kapinyne
šaltas vakaras rudens“
tarp baltų raudonų medžių
tarp baltų raudonų medžių
skrieja užmirštos sūpuoklės
plaikstos peleno plaukai

2025 m. vasario 25 d., antradienis

ATVIRUKŲ POEMA

 I

Tai lapkritis taip įsidūko,
Toksai nepramušamai pilkas.
Ir, vėjui rausiantis lig dugno,
Tu pats jautiesi lyg užpiltas.

Taip gyveni gal šimtą metų
Tarp tų pačių kajutės rėmų,
Tarp anekdotų ir šachmatų,
Tarp pusryčių ir vakarienių.

Nėra kampų, kur neįgristų,
Nėra kalbų, kurias pastvertum,
Nėra pasauly „Montekristo“,
Kurį skaityti prisiverstum.

Bet žmonės eina į save
Kaip į svečius arba į kiną,
Kiekvienas eina į save
Tarytum į visatą kitą.

O atmintis ilgai išsaugos
Spalvas ir moters atvirumą,
Laukus ir žemuoges iš saujos,—
Ir gelbsti žmones atvirukai.

II

Gyvenime — kartą,
Per šimtmečius — kartą
Ateina lietus, ir lengva pravirkti.
Šiąnakt kiekvienas langas atvertas,
Šiąnakt naktis turi didelę širdį.

Lyja bejėgiškai, jautriai, aklai.
Lyja nuo medžių ir nuo vielų.
O, tie šlapi troleibusų stiklai!

Aš viską žinau.
Aš tave myliu.

Aš ilgai dar stovėsiu po medžiais.
Aš irgi
Turiu savo didelę laukiančią širdį.

Gyvenime — kartą,
Per šimtmečius — kartą.

III

Tik dviese taip įmanoma pakilti.
Mums lekia į akis namai ir tiltai.
Mus pievų rūkas apsupa lengvai.
Mus kiaurai varsto upės ir laivai.

Kalnuos mums gera, miestuose mums gera.
Mes iš visų pasaulio indų geriam.
Mes atsispindim veidrodžiuos visuos
Ir skriejame tarp saulių ir tamsos.

Man lengva tavo nerimą suprasti:
Pasiekti aukštį — reiškia jį prarasti.
Bet mus kiti kartos ir neišmoks
Išvengti pražūtingos aukštumos.

IV

Plentas bėga sparčiai ir lygiai.
Bėga nuo vasaros, nuo tavęs,
Nuo vėsių upeliūkščių,
Nuo visų eglynų
                            plentas bėga.
Ir pats nuo savęs.

Tolstu. (Kaip nors pasistengsiu suprasti.)
Tolstu. (Kaip nors reikės patikėti.)
Bet pajūrio miestelis vejasi paskui,
Visas oranžinis nuo saulėtekių.

Ten daug verandų ir daug padangės.
Ten niekas nekrauna lagaminų iš anksto.
Duris pečiais nuo tavęs pridengęs,
Laikau tavo liemenį —
Amžiną, lankstų.

— Žiemos nebus. Apgausime žiemą...
Bet tu reikalauji:
— Laikyk mane!
Taip atsisveikinom.
Ir sumažėjo
Dviem žmonėmis laimingųjų minia.

V

Visad visad mus kas nors palieka.
Mes ką nors paliekame. Bet mus
Vejas koks gegužis arba liepa
Per metus ir megaatstumus.

Persišviečia vasara lyg indas.
Ir iš jos per štormines miglas
Dar šviesa tavoji tebesklinda
Lig manęs — vienoda ir ilga.

Tu — tenai, prisiminimuos. Tarsi
Būtumei po vandeniu. Tenai
Šlama žolės ir miškai be garso,
Ir be garso švilpia traukiniai.

Tu tenai — kaip žiburys, kaip augalas,
Gailiai augantis tyliam krante,
Tu tenai — balandis neapsaugotas,
Sklandantis vis tam pačiam rate.

Mūsų gatvėj laikrodžiai visi
Tebestovi. Neišskrido paukščiai.

VI

Lapkritis. Vėjas.
Buvai ir esi,
Kad sapnuočiau tave,
Kalbinčiau,
Šaukčiau.
















2025 m. vasario 24 d., pirmadienis

Novelė po žibintu

Ji neatėjo – moteris iš Liepų gatvės.

Tokia naktinė būdavo; turbūt graži,
vadindavo visaip mane – Petru ir Jonu,
raudonas mėnuo kildavo virš stadiono,
ir keikdavau save: užtenka, dievaži!

Dabar vėlavo moteris iš Liepų gatvės.

Jau liepos buvo lyg po gaisro nuogos, juodos,
praeiviai paskutiniai yrėsi prieš vėją,
o aš vis laukiau. Laukiau taip ilgai, kad rodės,
esu čia nupieštas užuomaršos piešėjo.

Bet neatėjo moteris iš Liepų gatvės.

Iš vėjo šuorų buvo aišku – neatėjo,
iš garvežių ūkimo aišku – neatėjo,
taip ir geriau, bet kažkodėl dar netikėjau,
kad aš – suaugęs. Ir kad moteris ta – dings.

Per drėgną žolę ją nunešdavau be vargo,
aš nežinojau adreso nei tikro vardo,
sakydavo: „Kaip nori, Petrai, taip vadink.“

Jau šitiek metų aš ne Petras ir ne Jonas,
tik Liepų gatvėj lyg po gaisro šakos juodos
į dangų šauna, varnų šaukiasi rytais.

Mes dangstom veidus tik nuo vėjo, tik nuo speigo.
Ir sako man užkritusi už kaklo snaigė,
kad moteris iš Liepų gatvės neateis.