randas

Netikėta, it smūgis į atspindį, pauzė.
Pamažu vėl pasaulis į saują
    surankios netyčia pabertas spalvas,
Ir kiekvieno praeivio
         savo kelio ir vardo paklausi,
Ir tave vėl ištars ir ramiai
              su savim nusives...
Ir norėsi nustebi,
     kad nuvargusios kojos patamsyje
                                          guolį suranda,
Kad savaime žegnonei pakyla
         nemokytas delnas vangus...
Viskas liko kaip buvę:
    glosto pirštai nesopantį randą,
Tik tylesnis vanduo,
        tik gilesnis ruduo
                         ir dangus.