didysis pokeris. XX a. pabaiga

Nebūtum išdrįsęs ištart –
Tiesiog taip iš kalbos išėjo –
Be skausmo, atmintinai:
Kariai, kankiniai, fariziejai...
Gal kiek lėčiau ir tyliau –
Ties trisdešimčia sidabrinių.
Ne uždarbis, tai – tik grąža
Nuo atpirkimo
Lig amen. Tada jau – tyla
Ir išgremžtos perklos beginklės.
Čia ne tavo darbai – tavo – tik atgaila,
Skirtos dangui prakalbinti pinklės.
Sužaista.
Tau vis dar rūpi.
    Ar tavąsias kaltes atleido?
Pažvelk –
    Net paveiksluos šventuos
Nė vieno pažįstamo veido.