Karalių pasaka

– O jeigu numirčiau,
Ar turėčiau aš sviedinuką?
Batukus ar turėčiau?

... kartą gyveno karalius.
Jis valdė žvaigždes ir vėjus
Ir leido įsakymus saulei tekėti ir leistis...

– O jeigu numirčiau,
Ar plaukus tu man šukuotum?
Plaukus šukuotum?

... ir šitas karalius ėjo kartą keliu,
Ir rado ėriuko pėdą,
Ją norėjo ant delno paimt,
Bet subiro pėda...

– O jeigu numirčiau,
Ar mane tu migdytum?
Migdytum mane?

... ir senas sulinkęs karalius
Verkia dabar prie ėriuko pėdos...

– O jeigu numirčiau...

didysis pokeris. XX a. pabaiga

Nebūtum išdrįsęs ištart –
Tiesiog taip iš kalbos išėjo –
Be skausmo, atmintinai:
Kariai, kankiniai, fariziejai...
Gal kiek lėčiau ir tyliau –
Ties trisdešimčia sidabrinių.
Ne uždarbis, tai – tik grąža
Nuo atpirkimo
Lig amen. Tada jau – tyla
Ir išgremžtos perklos beginklės.
Čia ne tavo darbai – tavo – tik atgaila,
Skirtos dangui prakalbinti pinklės.
Sužaista.
Tau vis dar rūpi.
    Ar tavąsias kaltes atleido?
Pažvelk –
    Net paveiksluos šventuos
Nė vieno pažįstamo veido.

randas

Netikėta, it smūgis į atspindį, pauzė.
Pamažu vėl pasaulis į saują
    surankios netyčia pabertas spalvas,
Ir kiekvieno praeivio
         savo kelio ir vardo paklausi,
Ir tave vėl ištars ir ramiai
              su savim nusives...
Ir norėsi nustebi,
     kad nuvargusios kojos patamsyje
                                          guolį suranda,
Kad savaime žegnonei pakyla
         nemokytas delnas vangus...
Viskas liko kaip buvę:
    glosto pirštai nesopantį randą,
Tik tylesnis vanduo,
        tik gilesnis ruduo
                         ir dangus.