***

kai vartaus iš vidaus,
o iš išorės mažinu greitį,
dievas duoda lietaus,
duos ir lietvamzdį vandeniui eiti

dievas davė blauzdas,
duos ir dilgėles, vasaros karštį,
dvi bėdas, dvi ligas,
tris, kur gelia, ir vieną, kur peršti

dievas davė žolės,
duos ir šiaudą, o gal ir skenduolį,
jei daugiau negalės,
duos nors gylį, nors plotį ar tolį

dievas duos ir atims,
o paskui dar pridės ir atseikės,
duos ir skausmą dantims,
duos ir plutą, jei duona jau baigės

dievas davė širdžių,
kur nedyla, nedūžta, neplyšta,
duos vardų, pavardžių,
prie kiekvieno pridės dar po vištą

Karalių pasaka

– O jeigu numirčiau,
Ar turėčiau aš sviedinuką?
Batukus ar turėčiau?

... kartą gyveno karalius.
Jis valdė žvaigždes ir vėjus
Ir leido įsakymus saulei tekėti ir leistis...

– O jeigu numirčiau,
Ar plaukus tu man šukuotum?
Plaukus šukuotum?

... ir šitas karalius ėjo kartą keliu,
Ir rado ėriuko pėdą,
Ją norėjo ant delno paimt,
Bet subiro pėda...

– O jeigu numirčiau,
Ar mane tu migdytum?
Migdytum mane?

... ir senas sulinkęs karalius
Verkia dabar prie ėriuko pėdos...

– O jeigu numirčiau...

didysis pokeris. XX a. pabaiga

Nebūtum išdrįsęs ištart –
Tiesiog taip iš kalbos išėjo –
Be skausmo, atmintinai:
Kariai, kankiniai, fariziejai...
Gal kiek lėčiau ir tyliau –
Ties trisdešimčia sidabrinių.
Ne uždarbis, tai – tik grąža
Nuo atpirkimo
Lig amen. Tada jau – tyla
Ir išgremžtos perklos beginklės.
Čia ne tavo darbai – tavo – tik atgaila,
Skirtos dangui prakalbinti pinklės.
Sužaista.
Tau vis dar rūpi.
    Ar tavąsias kaltes atleido?
Pažvelk –
    Net paveiksluos šventuos
Nė vieno pažįstamo veido.

randas

Netikėta, it smūgis į atspindį, pauzė.
Pamažu vėl pasaulis į saują
    surankios netyčia pabertas spalvas,
Ir kiekvieno praeivio
         savo kelio ir vardo paklausi,
Ir tave vėl ištars ir ramiai
              su savim nusives...
Ir norėsi nustebi,
     kad nuvargusios kojos patamsyje
                                          guolį suranda,
Kad savaime žegnonei pakyla
         nemokytas delnas vangus...
Viskas liko kaip buvę:
    glosto pirštai nesopantį randą,
Tik tylesnis vanduo,
        tik gilesnis ruduo
                         ir dangus.

iš "Dviejų eilėraščių"

ašara Dievo aky
Lietuva ką tu veiki

nieko tavęs neprašau
tik nenutildoma šauk

volunge šauk ąžuole
akmeniu kelio gale

Liepsnabokščiai klevai

Tave visą pro lūpas išvogčiau...
Žvilgsi mėnuo tik lango kampais.
Ir klevai, ir klevai
liepsnabokščiai
Skamba rudenio vario varpais.

Palei langą atžvanga nužvanga,
O tu žiūri,
Kaip žiūri linai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.

Aš matau ir neištariu žodžio,
O parodyt širdies negaliu.
Ką mačiau, ką jaučiau-
Tau parodžiau
Vien atodūsiu savo giliu.

Ugnyje

ugnyje ugnyje ugnyje ugnyje ugnyje
kur erdvė pasitraukia į šalį ir lenkiasi laikui
mano sielą išbrauk sunaikink ne mane manyje
kad išaukštintas niekas patyręs nežemišką taiką
būtų žiežirba krislas brūkšnys ir spraga ugnyje

vandeny vandeny vandeny vandeny vandeny
po imperijos kupolu sklidinu šalčio ir aido
tu šiandieną mane dar gini ir kitiems dalini
tenegrįšiu namo nepažink neregėk mano veido
kur aštuonetas tiltų siūbuoja žvarbiam vandeny

po žeme po žeme po žeme po žeme po žeme
kur suyra akmuo ir begarsis upokšnis išlieka
kur subręsta žiema ir netenka spalvos žaluma
kūnas traukias į peleną pelenas traukias į niekad
ir iš niekad į niekad srovena ertmė po žeme

tamsumoj tamsumoj tamsumoj tamsumoj tamsumoj
mūsų oras retėja ir mūsų materija sklaidos
viskas parengta mirčiai kada prasiskleidžia skiemuo
ir juoduoja įspaustos į nesantį popierių raidės
štai šitoj tamsumoj štai šitoj aklumoj

Vasaris

Apgavikas!
Vasaros vardu žieduotu
Prisidengęs.
Šaltas, plikas
Sniego pusny
Susirangęs!

Kaip be apmaudo galiu minėti
Tavo vardą apgaulingą?
Tu vasaris? !
Spaudžia speigas, siaučia pūgos,
Dieną naktį sninga, sninga...
Kurgi paukščiai, kurgi gėlės,
Kur dienovidžiai ir žaros
Šiltadienės vasarėlės?

Tik pažvelk pro savo būsto
Menką langą!
Pažiūrėjau - stebuklinga:
Niūrūs prietemos šešėliai
Kažkur dingo.
Tai šalta vasario saulė
Lango stiklą palytėjo,
Ir žiedai pasaulio kito
Pražydėjo, suklestėjo.
Spindi krištolo skaidrumo
Lieknos palmės ir lelijos,
Ir vijokliai, ir lapuočiai,
Ir žiedai iš saulės rūmo
Neregėtos augmenijos.

Stebuklinga, stebuklinga!
Už tų puokščių ir lelijų
Baltos žvaigždės žemėn sninga.
Tu vasari!
Nuostabus stebukladari!
Aš be apmaudo minėsiu
Tavo vardą apgaulingą.