Esu tarytum vešliame slėny:
Banguoja amžių ir kartų peizažas,
Šviežia brydė žalioj gyvybės pievoj.
O, mylimieji! O, dangaus grūdai!
Ar ne per sunkios mano meilės rankos?
Ar mano žodžiai randa jūsų lūpas,
Ar jau pasibučiuojame kalba?
Ak, tas kalbėjimas – ugnies stebuklas:
Tas iškėlimas jos iš pelenų,
Tas pamaldus brolybės įpūtimas!
Stovėsiu čia. Ir kai kalbėt sunku bus,
Priglauskite mane kaip skepetaitę
Prie savo ašarojančių akių.
