Negyvas balandis rotušės aikštėje

Ir tik šlakelis kraujo nieko naujo
rytoj bus vėl nuplautas grindinys
mirtis naujų valdų neužkariauja
vienodai tvinkčioja gyvybės pūlinys
vienodai sminga į bejausmę odą
šalti vasario saulės spinduliai
kad abejingai užfiksuotų tarsi foto-
juostelėje kaip miršta gyvuliai
gyvai po prabangia knygyno arka
išnirusia pro apsnigtus medžius
gestikuliuoja Goethe su Petrarca
kai taria savo mirusius žodžius
mirtis naujų valdų neužkariauja
o senose kas kartą viskas nauja

Esu tarytum vešliame slėny

Esu tarytum vešliame slėny:
Banguoja amžių ir kartų peizažas,
Šviežia brydė žalioj gyvybės pievoj.

O, mylimieji! O, dangaus grūdai!
Ar ne per sunkios mano meilės rankos?
Ar mano žodžiai randa jūsų lūpas,
Ar jau pasibučiuojame kalba?

Ak, tas kalbėjimas – ugnies stebuklas:
Tas iškėlimas jos iš pelenų,
Tas pamaldus brolybės įpūtimas!

Stovėsiu čia. Ir kai kalbėt sunku bus,
Priglauskite mane kaip skepetaitę
Prie savo ašarojančių akių.

Kiek daug pasaulyje ir mumyse

Kiek daug pasaulyje ir mumyse
Nesuprasto, baugaus ir paslaptingo!
Įtempkime ir protą ir jausmus,
Ir dangų tyrinėkime, ir žemę,
Ir žmogų, ir dievus. Ir savo sielą.
Ieškokim ryšio. Ir prasmės. Ir tikslo.
Dalykimės stebuklu su visais
Ir niekam jo vienam neatiduokim.