Vasaros vakaras

Nenuskriauski to atviro vakaro,
Baltą žydintį medį išsaugok.
Toks didžiulis geltonas saulėlydis
Už nutilusių girių išaugo.

Ir jauti lyg nelaimę, lyg liūdesį,
Tarsi ten, už liepsnojančio skliauto,
Ieško geras, jau pamirštas milžinas
Savo krašto, seniai nukariauto.

O čionai jau pabunda šikšnosparniai –
Pusė paukščio ir pusė pelės.
Kas gi, kas juos, tuos apšmeižtus angelus,
Šiltą vasaros naktį mylės?

O ir mūsų troškimų praėjusių
Gal jau niekas daugiau neskaičiuos.
Bet vis vien mes rašysim eilėraščius
Apie laimę ir saulę kviečiuos.

Ir išburs gerą derlių šią vasarą
Mažos griežlės tankymėj javų.
... Mėnesiena – kaip skrendantis ežeras –
Nusileidžia ant mūsų galvų.

Snaudžia platūs laukai. Miega vieškeliai.
Ir praeina aitrus graudulys.
Tyliai gieda pilka kaip lakštingala
Mūsų skausmo ir džiaugsmo šalis.

poilsis I

tiek dienų tiek naktų viens į kitą keliavę ilgai
aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai

mano amžinas prieše mes geriam iš upės vienos
ir ranka ta pati mums žirgus vakare nubalnos

ir staiga mus sutaikys vienovėj drauge su mumis
atsiklaupus prie upės ištroškusi mūsų mirtis

Nieko, nieko. Tiktai gyventi
tarp potvynių ir traukinių,
kol išmuš paskutinį dantį
ir druską išbrauks iš meniu.

Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,
kaip laša į burną kalba.
Ir vandens pasisemti rėtį
ties upės ir kranto riba.

Nieko, nieko. Tiktai galvoti,
kad motina rytą nubus
ir, pridengusi širdį – votį,
tylėdama džiaustys rūbus.

Nieko, nieko. Prieit laukymę,
kur juodus naktų klavišus
kumščiais daužo vaikai negimę,
tas garsas labai panašus

į suskambusį moters kūną,
į krušą ant ryto gėlės.
Nieko, nieko. Tegu tik būna
lenta iš jaunos drebulės.

Vaikų žemė

Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia,

nesvarstydami - kodėl ir kam.
Jeigu šita žemė kam priklauso,
tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Mes gi esam tie, kurie jų laukia,
laukdavo ir lauks visais laikais.
Tik su jais mes esame suaugę,
o vieni mes irgi kaip vaikai.

Epigrama sau

Dairosi dievas nuo kalno – kažko

jam mano gyvenime trūksta:
ieškok, reikalauja, ieškok!
Nejaugi bus veltui triūsta?

Nejaugi nerasiu kažko svarbaus,
sunkaus nežemišku svoriu.
Na ką gi, – sakysiu jam, – viešpatie, bausk:
Gyvenau. Ir dar noriu.

Palinkęs į meilę žmogau

Palinkęs į meilę žmogau,
Su krintančio lapo dvasia!
Kai šauksi tamsoj - neužgauk
Gėlės arba paukščio balse.

Kai ranką ištiesi - tegu
Šviesa sulapoja jinai.
Dejuoja už mūsų langų
Pavargę gyvybės sparnai.