Maži jausmai

Maži jausmai prašo
Valgyti, gerti, miegoti
Dėvi ryškiais rūbais, spalvotais kaklaraiščiais
O didelis jausmas
Toli pievose gano karves
Draugauja su lauko našlaitėmis
Vakarais pavargęs pareina
Atsigeria pieno
Krenta ant šieno
Nubraukia veidu ropojantį vabalą
Ir jam nė motais, kad kažkas jo
Visą gyvenimą ieško

apology

Žvaigždes juodai užtapiau
Atleisk
Negalėjau užmigti
Eiti ir klupti ir eiti tavęs pasitikti
Ten kur toli kur skaudžiau ir tikriau
Aš nepabūgau aš tik nutilau arba tarkim miriau
Ir patikėk netgi šitai net šitai galėtų turėtų užsnigti

mirusiųjų

kaimelis išnuodytas.
supratau vos priėjęs
galėčiau sakyt jog iš kvapo,
bet greičiausiai meluočiau.

vaikiški dviračiai ratais į debesis
supamas krėslas, išmėtyti batai
dar kažkokie popieriai, gabalas bėgių,
dantų šepetėliai, peiliukai,–
ir viskas apaugę žolėm

kaimelis išnuodytas.
kunigas linkčiojo galva ir gėrė,
beveik nekalbėjom, beveik užsimerkęs:

– dvasių turgus, lozoriau,
kalvė ir priekalvis, čia gali
nusikalt sau dėžutę
išsidrožti akis ir kojas
išgyt atsigėrus...

tėve, sakau, sugrįžau.
bet greičiausiai meluoju

luošystės. žaidimai

sušalai? siaubingai.
baltumas nenusitrina
ir negaliu sakyt
kad susitepęs
paženklintas aplietas
tik ranka keliauja
nuo puodelio peleninės link.

smilkimas.

net rūkančios moterys
nebegražios.
ir jų pirštai keistai vienodi.
ir akys.

viešpatie, vis dar žaidžiu
jog esi.

post.

į viską regėtą ir jaustą
išdūsta pakampėse žiurkės
ir viešpaties žiaunomis žaidžia
vaikai

parodyk kur skauda.

vienatvė sklinda laidais
plinta skersgatvių plytomis
kvėpuoja iš knygų
bibliotekų archyvuose daužos
šiepia dantis kada skutatės

parodyk kur skauda.

skerdyklą ir paštą
sudeginom pernai
dar liko mokyklos
bažnyčia ir dievas
kapojantis senėm pirštus
bet tvarstantis kojas

parodyk kur skauda.

cypia lovos ir moterys
kada sienomis atgula žaizdos
suserga laikas
ir skaičiai

ištirpsta

parodyk kur skauda –
papūsiu

***

Užplūdusi lūpas, vilnis atsitraukia ūmai,
Ir vėl susikaupia, ir tampa savim. Nemarumas –
Tik ženklas, tik įgūdis. Atsikartoja kiemai,
Aptirpusi žvakė, langinę brūžuojantis krūmas.

Apakina kūnas, tarytum akmuo vandeny.
Suklūsta naktiniai drugiai, parafinas garuoja.
Mes tolstame vienas nuo kito. Girdžiu, kaip eini
Iš sapno į sapną, iš rojaus į mirtį ir rojų,

Į spragą tarp žodžio ir daikto. Dabar tu visa –
Tik tat, ką prisimena pirštai. Žinau, kad pradingsi
Ir grįši atgal. Kambary karaliauja tamsa,
Ir krūmas prabyla, ir jūra sulėtina žingsnį.

Tik ženklas, grįžimas. Šešėlių, bangų dovana,
Nereiškianti nieko, pranokstanti matą ir saiką.
Ir girgžda langinė, ir plakas kalba ir liepsna –
Pati amžinybė, aklai atsišliejus į laiką.

***

Dėkoju už atsakymus, kurių
Bemiegis protas vytis nebespėja,
Už tai, kad naują vandenį geriu,
Už būsimas žoles. Už kantrų vėją
Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorį,
Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali
Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.

Už juodą sferų muziką. Už tai,
Kad ši diena ją visą sutalpino,
Įpratę būti prieblandoj, daiktai
Atsikartoja šiapus vandenyno.
Trys laikrodžiai sustoja į kertes.
Tinklainė, nebijodama suklysti,
Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes
Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.

Atstok

Sakai: „Atstok".
Aš užsimerkiu ir bandau
Atstot tau šilumą,
Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus

Ir jaukią tylą,
Ir paukštį tavo delniuke,
Atstot prieš miegą pasaką,
Užmigus - sapną.
Ryte - kavos puodelį,
Dieną - juoką.

Sakai: „Atstok".
Mieloji, ar atstojau?