Senienos

Laikrodžiai nukaršta.
Susivalgo šaukštai.
Praeitim kaip karčiais
                                 pirkios pasišiaušia.
Pučiasi muziejai.
Darbo bus pelėms!
Lygumos nusėtos
                           Žalgirio strėlėm.
Patys mes –
                    jauni
                            tų daiktų sūnėnai –
tik pusiau nauji;
o pusiau – seniena.
Bučiavau gal pernai, – viešpatie mano! –
girioj nepereinamoj
                            šiemet ji gyvena.
Sidabriniai kailiai,
                            žili plaukai.
Tetule Meile,
kaip besilaikai?
Rodosi, tik vakar...
... Juodvarniai ratu.
Aš ne antikvaras,
bet šį tą renku.
Mano senienos
kartais be sistemos:
                    keletas lapų „Iliados“,
                    neaiškaus senumo saga,
                    Teisybės akiniai,
                    gilzė
ir kiti daiktai.
Protėvių gyventa gerokai padrikai.

Ką daryt?

Kartą gatvėj, po šviesų girliandomis,
rodos, prieš Naujųjų Metų rytą,
tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas,
toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“

Nelabai tvirtų, matyt, jau kojų,
nelabai, matyt, aukštų dorybių,
graibstė jis praeiviams už rankovių,
„Ką daryti, – sako, – ką daryti?“

Iš tikrųjų- ką daryti žemėj?
Lekia miestai šviečiantys – tarytum
įsukti nuodėguliai, ir šiąnakt
toks žmogelis klausia: ką daryti?

Sielos paveikslas

Po žemu ir pilku dangumi
Aš einu palenkęs galvą
Ir mąstau, kaip sielai artimi
Tie tušti laukai ir kalvos
Rudenio mieguistam nykume.

Kojas vilkdamas drėgna žeme,
Prieinu lapuočių mišką
Ir stebiu, kaip ore tingiame
Raudoni, gelsvi, išblyškę
Supas lapai - negyvi drugiai -

Ir pusiau nusilapoję
Medžiai stūkso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandžiuoju,
Šalty kūnais, virpančiais gailiai,
Ant jų kabant paskutiniams skarmalams.

Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpažįsti kraštą, kur gyvena
Tavo liūdesys ir pilkuma.

Dainos gimimas

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

Kaštanas pradeda žydėti

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.