Kada daugel metų keliavęs žeme,
Aš pasuksiu iš kelio, atgulsiu birželio žolėj,
Virš galvos man vasara, po galva žiema,
Keturi vėjai, smilgos viršūnėj kalbėsis žaliai.
Apie tai, kaip nuspalvina mišką ruduo,
Apie tai, kaip saulėteky skleidžias žiedai,
Apie tai, kaip ant kalno karklai,
O pakalnėj,
O pakalnėj vanduo.
Ir užmigsiu, siūbuos žolėj žalios ašaros
Veidu boružė bris ir žolė ta į šieną pavirs,
Ir ateis septyni šienpjoviai vieną vakarą,
Ir kartu su žole mano trisdešimt metų nukirs.
Ir tarytum atolas pakilsiu aš jaunas tenai,
Ir pamirš mane žiemos, o vasaros vėl prisimins,
Ir kalbės už mane man gyvenimą atmintinai
Ten jaunutės grėbėjos ir baltą iš juodo nupins.
Bet ateis vieną kartą ten senas ir baltas kirtėjas,
Nužydėjusia mostels gyvenimą mano šaka,
O vis tiek aš buvau, aš mačiau, aš girdėjau,
Ir net pats pasakiau kažin ką.
Apie tai, kaip nuspalvina mišką ruduo,
Apie tai, kaip saulėteky skleidžias žiedai,
Apie tai, kaip ant kalno karklai,
O pakalnėj,
O pakalnėj vanduo.
