Melodija, kurios ieškojau vėjy,
ir negirdėjau, kaip many aidėjo
sunkus ir greitas juodo kraujo ritmas
neatpažintas veiksmo logaritmas.
Melodija, kurios ieškojau vėjy,
bet keitėsi dievai ir sutvėrėjai,
ir virto bokštai kaip žaislai į jūrą,
kur degė baltos optimistų burės.
Melodija, kurios ieškojau vėjy,
kaip išimties, kuria nebetikėjau,
bet išgirdau, kaip ūžia senas miškas
ir keliasi dangus, baltai pablyškęs.
Melodija, kurios ieškojau vėjy,
keliu kaip senas piligrimas ėjo
per karą, marą ir ugnies žaidimą –
viena kaip dievas, aiški kaip likimas.
Melodija, kurios ieškojau vėjy,
ar tu esi, ar aš tave girdėjau?
Ar tu mane, ar aš tave sudėjau,
melodija, kurios ieškojau vėjy?
2010 m. balandžio 30 d., penktadienis
2010 m. balandžio 20 d., antradienis
Apie tai
Kada daugel metų keliavęs žeme,
Aš pasuksiu iš kelio, atgulsiu birželio žolėj,
Virš galvos man vasara, po galva žiema,
Keturi vėjai, smilgos viršūnėj kalbėsis žaliai.
Apie tai, kaip nuspalvina mišką ruduo,
Apie tai, kaip saulėteky skleidžias žiedai,
Apie tai, kaip ant kalno karklai,
O pakalnėj,
O pakalnėj vanduo.
Ir užmigsiu, siūbuos žolėj žalios ašaros
Veidu boružė bris ir žolė ta į šieną pavirs,
Ir ateis septyni šienpjoviai vieną vakarą,
Ir kartu su žole mano trisdešimt metų nukirs.
Ir tarytum atolas pakilsiu aš jaunas tenai,
Ir pamirš mane žiemos, o vasaros vėl prisimins,
Ir kalbės už mane man gyvenimą atmintinai
Ten jaunutės grėbėjos ir baltą iš juodo nupins.
Bet ateis vieną kartą ten senas ir baltas kirtėjas,
Nužydėjusia mostels gyvenimą mano šaka,
O vis tiek aš buvau, aš mačiau, aš girdėjau,
Ir net pats pasakiau kažin ką.
Apie tai, kaip nuspalvina mišką ruduo,
Apie tai, kaip saulėteky skleidžias žiedai,
Apie tai, kaip ant kalno karklai,
O pakalnėj,
O pakalnėj vanduo.
Aš pasuksiu iš kelio, atgulsiu birželio žolėj,
Virš galvos man vasara, po galva žiema,
Keturi vėjai, smilgos viršūnėj kalbėsis žaliai.
Apie tai, kaip nuspalvina mišką ruduo,
Apie tai, kaip saulėteky skleidžias žiedai,
Apie tai, kaip ant kalno karklai,
O pakalnėj,
O pakalnėj vanduo.
Ir užmigsiu, siūbuos žolėj žalios ašaros
Veidu boružė bris ir žolė ta į šieną pavirs,
Ir ateis septyni šienpjoviai vieną vakarą,
Ir kartu su žole mano trisdešimt metų nukirs.
Ir tarytum atolas pakilsiu aš jaunas tenai,
Ir pamirš mane žiemos, o vasaros vėl prisimins,
Ir kalbės už mane man gyvenimą atmintinai
Ten jaunutės grėbėjos ir baltą iš juodo nupins.
Bet ateis vieną kartą ten senas ir baltas kirtėjas,
Nužydėjusia mostels gyvenimą mano šaka,
O vis tiek aš buvau, aš mačiau, aš girdėjau,
Ir net pats pasakiau kažin ką.
Apie tai, kaip nuspalvina mišką ruduo,
Apie tai, kaip saulėteky skleidžias žiedai,
Apie tai, kaip ant kalno karklai,
O pakalnėj,
O pakalnėj vanduo.
2010 m. balandžio 17 d., šeštadienis
Ligonių lankymo dienai
Vadinasi, jūs gyvas? Ir puiku.
Pripaisto žmonės nebūtų dalykų.
Kam įvykiams užbėgti už akių?
Visai dar nedega dėl tų vainikų.
Ir lūpas, va, pakrutinat šiek tiek.
O sakė – jums viena kita savaitė.
Po viso šito daktarais tikėk!
Nenuostabu net, jeigu imsit sveikti.
Atrodote už popierių balčiau. –
Ne juokas laukti giltinės kasdieną.
Juk, rodos, mirsime visi, tačiau
nenori niekas gulti po velėna...
Jau turtą padalinote, tikiuos?
Dabar tie formalumai visokiausi,
vienok ramiau: dėl smulkmenos kokios
juk jūsų kapuose nepasiklausi.
Dabar jums ritas ašara karšta,
bet kai gulėsit po klevais bei uosiais,
tikėkit, juodo sielvarto našta
prislėgs ne jus, o priešingai – gyvuosius.
Jūs neišnyksite galų gale,
tiktai, kaip sakoma, užkasim žemėn. –
Vis tiek – prieš saulę noksit uogele
ar jaunu medeliu šlamėsit, amen.
Pripaisto žmonės nebūtų dalykų.
Kam įvykiams užbėgti už akių?
Visai dar nedega dėl tų vainikų.
Ir lūpas, va, pakrutinat šiek tiek.
O sakė – jums viena kita savaitė.
Po viso šito daktarais tikėk!
Nenuostabu net, jeigu imsit sveikti.
Atrodote už popierių balčiau. –
Ne juokas laukti giltinės kasdieną.
Juk, rodos, mirsime visi, tačiau
nenori niekas gulti po velėna...
Jau turtą padalinote, tikiuos?
Dabar tie formalumai visokiausi,
vienok ramiau: dėl smulkmenos kokios
juk jūsų kapuose nepasiklausi.
Dabar jums ritas ašara karšta,
bet kai gulėsit po klevais bei uosiais,
tikėkit, juodo sielvarto našta
prislėgs ne jus, o priešingai – gyvuosius.
Jūs neišnyksite galų gale,
tiktai, kaip sakoma, užkasim žemėn. –
Vis tiek – prieš saulę noksit uogele
ar jaunu medeliu šlamėsit, amen.
Tobulas eilėraštis
Vosilką rankoje laikai
visai kitaip negu po karo.
Atėjo nuostabūs laikai.
Miške rasos žemčiūgai karo.
Iš laimės, ne nuo pagirių
parkristum į gėlėtą veją!..
O virš gimtųjų pagirių
vėjelis debesėlį veja.
Kasdien ką nors vis pamatai,
į sielą krinta gėrio grūdas,
Čia naujo namo pamatai,
ten į teatrą žmonės grūdas.
Ir plaukia į marias gilias
Šventosios upė kaip ir plaukus,
ne bombos byra, o giles
tau barsto ąžuolas į plaukus.
Pasiklausai dainos, kuri
galulaukėj pabaido kiškį,
ir tobulas eiles kuri,
kurias kur nori, ten ir kiški.
visai kitaip negu po karo.
Atėjo nuostabūs laikai.
Miške rasos žemčiūgai karo.
Iš laimės, ne nuo pagirių
parkristum į gėlėtą veją!..
O virš gimtųjų pagirių
vėjelis debesėlį veja.
Kasdien ką nors vis pamatai,
į sielą krinta gėrio grūdas,
Čia naujo namo pamatai,
ten į teatrą žmonės grūdas.
Ir plaukia į marias gilias
Šventosios upė kaip ir plaukus,
ne bombos byra, o giles
tau barsto ąžuolas į plaukus.
Pasiklausai dainos, kuri
galulaukėj pabaido kiškį,
ir tobulas eiles kuri,
kurias kur nori, ten ir kiški.
Pradžia
Aš dar negimęs, bet seniai
Yra sodybos, vasarojai,
Ir kvepia obuoliai skaniai,
Tokie šalti ir aprasoję.
Aš dar negimęs, o dangum
Keliauja debesys pavėjui...
Ir kaip tai paprasta – paskum
Į dūzgiančią išeiti pievą!
Kaip paprasta išmokt žodžius,
Kuriuos vieni kitems pasakom.
Ir plieskia žvaigždės pro medžius
Šioj žemėje, šioje visatoj.
Žmogus prasideda anksti –
Nuo šito aukšto paprastumo,
Kai ima šviesti paprasti
Nepaprastumai ir atstumai.
Ir nieko nenuplagijuos
Netalentingi debiutantai.
Kūryba – kai nėra jokios
Kūrybos. Viskas išgyventa.
Yra sodybos, vasarojai,
Ir kvepia obuoliai skaniai,
Tokie šalti ir aprasoję.
Aš dar negimęs, o dangum
Keliauja debesys pavėjui...
Ir kaip tai paprasta – paskum
Į dūzgiančią išeiti pievą!
Kaip paprasta išmokt žodžius,
Kuriuos vieni kitems pasakom.
Ir plieskia žvaigždės pro medžius
Šioj žemėje, šioje visatoj.
Žmogus prasideda anksti –
Nuo šito aukšto paprastumo,
Kai ima šviesti paprasti
Nepaprastumai ir atstumai.
Ir nieko nenuplagijuos
Netalentingi debiutantai.
Kūryba – kai nėra jokios
Kūrybos. Viskas išgyventa.
2010 m. balandžio 9 d., penktadienis
Karalių pasaka
- O jeigu numirčiau,
ar su manim žaistum?
Su manim žaistum?
...kartą gyveno karalius.
jis valdė žvaigždes ir vėjus
ir leido įsakymus
saulei tekėti ir leistis.
- O jeigu numirčiau,
ar plaukus šukuotum man?
Plaukus šukuotum?
...ėjo kartą karalius keliu,
ten rado ėriuko pėdą...
Ją norėjo ant delno paimt,
Bet subiro pėda.
- O jeigu numirčiau,
ar mane tu migdytum?
Migdytum mane?
...ir senas sulinkęs karalius
verkia dabar prie ėriuko pėdos...
- O jeigu numirčiau ...
ar su manim žaistum?
Su manim žaistum?
...kartą gyveno karalius.
jis valdė žvaigždes ir vėjus
ir leido įsakymus
saulei tekėti ir leistis.
- O jeigu numirčiau,
ar plaukus šukuotum man?
Plaukus šukuotum?
...ėjo kartą karalius keliu,
ten rado ėriuko pėdą...
Ją norėjo ant delno paimt,
Bet subiro pėda.
- O jeigu numirčiau,
ar mane tu migdytum?
Migdytum mane?
...ir senas sulinkęs karalius
verkia dabar prie ėriuko pėdos...
- O jeigu numirčiau ...
2010 m. balandžio 8 d., ketvirtadienis
Baltoji naktis
Sako,
Vilniuj nebūna baltųjų naktų?
Netiesa, netiesa…
Ant stogų apsnigtų ir ant medžių baltų
Žvilga, žėri mėnulio šviesa.
Tavo plaukus, akis
Spinduliais palytės pilnas mėnuo,
Pro langą slenkąs
Miela, galva priglausiu prie tavo širdies
Ir bučiuosiu baltąsias rankas
O! Kaip gera, ramu
Po dienų įtarių
Ir po priekaišto žodžių sunkių
Kaip svaiginanti vyną aš vėlei geriu
Gerą šilumą tavo akių.
Tu - ramybė ir džiaugsmas,
Skaidrus spindulys neramiajame mano kely.
Aš, galbūt, niekados
Nepajėgsiu suklysti tiek,
Kiek tu man atleisti gali.
Ir ne mėnuo man šviečia šią naktį,
O tu!
Įstabi tavo meilės šviesa.
Sako,
Vilniuj nebūna baltųjų naktų
Netiesa, netiesa…
Vilniuj nebūna baltųjų naktų?
Netiesa, netiesa…
Ant stogų apsnigtų ir ant medžių baltų
Žvilga, žėri mėnulio šviesa.
Tavo plaukus, akis
Spinduliais palytės pilnas mėnuo,
Pro langą slenkąs
Miela, galva priglausiu prie tavo širdies
Ir bučiuosiu baltąsias rankas
O! Kaip gera, ramu
Po dienų įtarių
Ir po priekaišto žodžių sunkių
Kaip svaiginanti vyną aš vėlei geriu
Gerą šilumą tavo akių.
Tu - ramybė ir džiaugsmas,
Skaidrus spindulys neramiajame mano kely.
Aš, galbūt, niekados
Nepajėgsiu suklysti tiek,
Kiek tu man atleisti gali.
Ir ne mėnuo man šviečia šią naktį,
O tu!
Įstabi tavo meilės šviesa.
Sako,
Vilniuj nebūna baltųjų naktų
Netiesa, netiesa…
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)