Pokalbis

– O aš tikiu tikėjimo tyla
tada kai ji neturi jokio tikslo
– labai gili mieloji ta taurė
kurią išgėrę mes vis tiek nesusitiksim

– sakai nėra net to kas jau yra?
– sakau kad to kas jau yra nebūna
danguj išblėsta Venera o kūną
išprievartauja tavo meilė ir dora

– ir nebijai mirties? – turbūt bijau
ne tiek mirties bet to kad nebebūsiu
per šitiek metų aš tavęs neįgijau
– o tu toliau sapnuok galbūt pabusi

– mus supa tai ko mums visai nereikia
– nereikia... tai ramiai miegoki vaike

Pabėgt iš apsupties kvailų dienų –
šaligatvį nupoliruoja speigas
užšąla laikrody betikslis laikas
ir kol žiūriu į jį akis įsmeigęs
jis netiksėdamas ištirpsta tarp delnų

vadinasi šiek tiek dar gyvenu

Kiek esame, broli, tiek turim

Kiek esame, broli, - tiek turim.
Kiek žydėjome - tiek nuvytom.
Gal jau būkime durim?
Gal, sakau, atidarytom?

Gal kartais pakeleivingas
Kelio užeis pasiklausti.
Esi labai reikalingas
Matyti, girdėti, jausti.

Kol persmelks kažkas - kaip vėjas.
Pašokęs žvelgsi į tolį:
Niekas nebuvo užėjęs.
Tai ko tu toks liūdnas, broli?

Aš visą gyvenimą nemoku, kad medis tylėtų

Aš visą gyvenimą
Nemoku, kad medis tylėtų,
Kad laukas ko nors neištartų
Žaliu ir giliu bosu.
Girdžiu, kaip šaukia akmuo -
Turbūt užkliudytas prie vartų,
Kaip meiliai kuždasi pievoj
Milijonai žolės balsų.

Nemoku, kad būtų tamsu,
Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų,
Kad vis neįpūstų kas nors
Beišblėstančias žarijas.
O, kaip šviečiam, kaip giedam,
Kai lenkiamės prie žaizdotų
Kalbos ir gimtinės rankų,
Kai tylūs bučiuojame jas.

Nemoku mirties.
Sakau, kad mirties nemoku.
Dabar ir per amžius
Nemoku, nesuprantu.

Štai: lyg nesuprastą pamoką
Tylėdami išnešam žmogų.
O atrodo, kad upę,
Išėjusią iš krantų.

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.

Didumas to, kas mumyse

Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.

Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.

Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito.

Gelmių sukilimas

Aš daug turiu tokių gelmių,
Kurios su nieku nesiderina.
Jos kartais tyli, - ir ramu,
O kartais ima kelti nerimą.

Vidunaktį kur nors giliai
Prasideda tyli melodija,
Ir jos raudoni spinduliai
Visas kitas gelmes užnuodija,

Ir kitos ima rėkt ugnim,
Raketomis, gaisrų sirenomis,
Nebesiskaito su manim
Širdis, ir kraujas krenta venomis

Lyg koks akmuo. Ir taip toliau:
Prie jų prisideda arterijos,
Ir gaisras veržias vis giliau,
Ir ima degti sausos prerijos,

Kaip pas Mayne Reidą, kurs mane
Antroje ir trečioje klasėje
Svaigino, - ir ugnies tvane
Indėnai joja mano dvasioje.

Šuo suloja. Ir aušra
Staiga užgęsta. Nei isterikos
Kvailos, nei raitelių nėra,
Nei tos mainridiškos Amerikos.

Tyli ir banali naktis:
Ramiai juoduoja kampo linija,
Ant stalo guli pilnatis,
Ir blykčioja vanduo stiklinėje.

Stoties viršininkas

Į tuščią peroną,
Kur žiburio saulė atvėso,
Kepurė raudona
Išeina sutikti ekspreso.

Jis sumina naktį ir sniegą,
Ekspresas besotis.
Sukaukęs prabėga
Pro skambančias gelžkelio stotis.

Ir stovi perone bejėgis
Žmogus, kurs užmigt neprivalo.
Jis žiūri į bėgius,
Į blizgančias juostas metalo.

Vidunaktis dreba,
Ir plienas į geležį trinas.
Padangėje kaba
Mėnulis ir kreivas žvaigždynas.

Iš tuščio perono
Į garvežio žiežirbas žiūri
Pro žiburio šviesą geltoną
Raudona kepurė.

Rožė ir mirtis

Žydi rožė, juoda kaip anglis,
Apvalia ir kaitria ugnimi.
Kaip kareivis kovoja širdis
Su gyvenimu ir mirtimi.

Aš žiūriu į žvaigždes nemarias,
Vaikštau žemėj tarp rožių puikių
Ir, kaip upė tiesiog į marias,
Per pasaulį į mirtį plaukiu.